Žaklina

Šiandien ir visais ateinančiais metais aš ir toliau gelbėsiu tokias suadas. Tai yra ilgas, sudėtingas, sunkus darbas, kaip visada, reikalaujantis pinigų. Mūsų organizacija vadinasi „Išlikusiųjų gyvų skubaus gelbėjimo asociacija“, nes reikia skubiai pasirodyti reikiamu momentu, kad būtų galima padėti toms moterims ištrūkti iš mirties nagų. Mes dirbame visame pasaulyje: tiek Afganistane, tiek Maroke, tiek Čade. Visur, kur galime skubiai įsikišti. Skubėjimas, lėtai judantis į priekį! Pranešama, kad daugiau kaip šeši tūkstančiai garbės nusikaltimų užregistruojama per metus, už to skaičiaus slepiasi visos žmogžudystės, nelaimingi atsitikimai ir kt., kurie yra neįskaičiuoti...

Kai kuriose šalyse moterys uždaromos į kalėjimus, jeigu jos išdrįsta mums pasiskųsti, kad jas apgintume. Kai kurios jų ten praleidžia po penkiolika metų! Kadangi vienintelis žmogus, kuris gali jas išlaisvinti iš kalėjimo, yra tėvas arba brolis, tai yra tie žmonės, kurie norėjo jas nužudyti. Jeigu tėvas prašo, kad išleistų dukterį, aišku, kad kalėjimo viršininkas neišleis! Mano žiniomis, viena ar dvi išėjo iš kalėjimo, bet vėliau buvo nužudytos.

Jordanijoje — ir tai tik vienintelis pavyzdys — yra įstatymas, kaip ir daugumoje kitų šalių, kad žmogus už žmogžudystę, „bendrosios“ teisės nusikaltimą, turi būti nubaustas kalėjimu. Tačiau prie to įstatymo esantys du nedideli straipsniai — 97 ir 98 — patikslina, kad teisėjai bus atlaidūs bausdami nusikaltėlius už padarytą garbės nusikaltimą. Paprastai baudžiama nuo šešių mėnesių iki dvejų kalėjimo metų. Nusikaltėliai, kartais laikomi didvyriais, dažnai bausmės visiškai išvengia. Vietiniai advokatų susivienijimai kovoja, kad tie straipsniai būtų pataisyti. Kiti straipsniai buvo pataisyti, bet tik ne 97 ir 98 straipsniai.

Mes dirbame su įvairių šalių moterų asociacijomis, kurios jau prieš daugelį metų sukūrė smurto prevencijos ir moterų, nukentėjusių nuo smurto, lydėjimo jų kraštuose programas. Tų asociacijų darbas yra ilgas ir dažnai sulaukiantis „nenugalimųjų“ pasipriešinimo... Tačiau, nepaisant visko, pažanga akivaizdi. Irano moterys daug nuveikė civilinės teisės baruose. Viduriniųjų Rytų moterys sužinojo, kad jų šalyje yra jas liečiančių ir joms suteikiančių teisių įstatymų. Parlamentai yra prigriebti, kai kurie įstatymo straipsniai pataisyti.

Pamažu šalių vadovai pripažįsta tuos nusikaltimus. Jų statistika buvo oficialiai pranešta Žmogaus teisių komisijos pranešimuose Pakistane. Viduriniuose Rytuose daugelio šalių legalioji medicina praneša žinomų atvejų skaičių, o vietinės asociacijos nagrinėja smurto atvejus ir tiria istorines ir nūdienes šių archainių papročių laikymosi priežastis.

Ar tai būtų Pakistane, kuriame yra daugiausia nužudytų merginų ir moterų Viduriniuosiuose Rytuose, ar Turkijoje, svarbiausia yra duoti atkirtį šiems aklai perduodamiems papročiams.

Netolimoje praeityje valdžios atstovai, tokie kaip karalius Huseinas ir princas Hasanas, atvirai pripažino, kad jie yra prieš tuos nusikaltimus. Anot jų, jie „nėra garbės nusikaltimai, bet nešlovės nusikaltimai“. Imamai ir katalikų dvasininkai be perstojo aiškina, kad „garbės nusikaltimas“ yra visiškai svetimas Koranui ir Evangelijai.

Mes neprarandame nei drąsos, nei atkaklumo. Staigiai pasirodyti ir pabelsti į visas duris, kur reikalinga pagalba, tapo įpročiu. Kartais rizikuojame, kad durys gali būti užtrenktos prieš nosį. Tačiau kartais viskas sekasi gerai.